Nehemijo 9

„Stokitės ir šlovinkite VIEŠPATĮ, savo Dievą,

per amžių amžius!

Tebūna pašlovintas tavo garbingas vardas,

viršijantis visokį palaiminimą ir gyrių!

₆Tu esi VIEŠPATS, tu vienas!

Tu padarei dangų,

dangaus aukštybes su jų galybėmis,

žemę ir visa, kas ant jos,

jūras ir visa, kas jose.

Tu duodi visiems gyvastį,

ir dangaus galybės tave garbina.

₇Tu esi VIEŠPATS Dievas,

kuris išsirinko Abromą,

išvedė jį iš chaldėjų Ūro

ir pervardijo jį Abraomu.

₈Radęs jo širdį esant tau ištikimą,

sudarei su juo Sandorą,

kad duosi jam ir jo palikuonims

kanaaniečių, hetitų, amoritų,

perizų, jebusiečių ir girgašų kraštą.

Savo pažadą tu įvykdei,

nes esi teisus.

₉Tu pamatei mūsų protėvių vargą Egipte,

išgirdai jų šauksmą prie Nendrių jūros.

₁₀Tu padarei ženklų ir nuostabių darbų prieš faraoną,

visus jo tarnus

ir visus jo krašto žmones,

nes žinojai,

kaip įžūliai jie elgėsi su mūsų protėviais.

Taip pasidarei sau vardą,

išlikusį iki pat šios dienos.

₁₁Tu perskyrei jūrą,

kad jie pereitų per jūrą sausa žeme,

bet nubloškei į gelmes jų persekiotojus,

tartum akmenį į šėlstančius vandenis.

₁₂Debesies stulpu vedei juos dieną,

ugnies stulpu naktį,

apšviesdamas kelią,

kuriuo jie turėjo eiti.

₁₃Tu nužengei ant Sinajaus kalno,

kalbėjaisi su jais iš dangaus,

duodamas jiems

dorus įsakus, tikrus pamokymus,

gerus įstatus ir įsakymus.

₁₄Tu apreiškei jiems savo šventąjį šabą,

davei jiems įsakymus, įstatus ir Įstatymą

per savo tarną Mozę.

₁₅Jiems alkstant, tu parūpinai duonos iš dangaus,

o jiems trokštant, atsiuntei vandens iš uolos

ir paliepei jiems įžengti ir paveldėti kraštą,

kurį buvai prisiekęs jiems duoti.

₁₆Bet jie – mūsų protėviai – elgėsi įžūliai ir

užkietinę savo sprandus

neklausė tavo įsakymų.

₁₇Atsisakę klausyti

nebeatsiminė jiems padarytų

tavo nuostabiųjų darbų,

užkietino savo sprandus

ir nusprendė grįžti į vergiją Egipte.

Bet tu esi gausaus atlaidumo Dievas,

maloningas ir gailestingas,

lėtas pykti, gausus ištikimosios meilės,

ir jų nepalikai.

₁₈Kad ir buvo jie nusilieję veršį ir tarę:

‘Tai tavo Dievas, kuris išvedė tave iš Egipto!’ –

ir padarę didelių užgaulių,

₁₉tu, būdamas didžiai gailestingas,

nepalikai jų dykumoje.

Debesies stulpas, vedęs juos kelionėje,

nepasitraukė nuo jų dieną,

nei ugnies stulpas, švietęs naktį jiems kelią,

kuriuo turėjo eiti.

₂₀Savo gerąja dvasia juos apdovanojai,

kad jie suprastų;

savo manos neatėmei nuo jų burnų,

vandens parūpinai troškuliui numalšinti.

₂₁Keturiasdešimt metų taip palaikei juos dykumoje,

kad jie nieko nestokojo;

jų drabužiai nenusinešiojo

nei jų kojos sutino.

₂₂Tu davei jiems karalystes bei tautas

ir paskirstei jiems žemę.

Jie užėmė Hešbono karaliaus Sihono žemę

ir Bašano karaliaus Ogo kraštą.

₂₃Tu padarei jų palikuonis tokius gausius

kaip dangaus žvaigždės

ir atvedei juos į kraštą,

į kurį buvai įsakęs jų tėvams eiti ir jį paveldėti.

₂₄Tad palikuonys įžengė ir paveldėjo kraštą:

tu nugalėjai jiems krašto gyventojus kanaaniečius,

atidavei jiems į rankas kartu su jų karaliais ir tautomis,

kad pasielgtų su jais, kaip jiems patinka.

₂₅Jie paėmė įtvirtintus miestus ir derlingą žemę,

paveldėjo namus, kupinus visokių gėrybių,

jau iškastas vandens talpyklas, vynuogynus,

alyvmedžių sodus, gausybę vaismedžių.

Jie valgė, buvo sotūs, tapo rubuiliai,

mėgaudamiesi tavo begaliniu gerumu.

₂₆Tada neklusnumo apsėsti jie sukilo prieš tave

ir nusigręžė nuo tavo Įstatymo.

Tavo pranašus, įspėjančius grįžti pas tave,

jie išžudė ir didžiai tave užgavo.

₂₇Tu atidavei juos priešams į rankas;

priešai juos engė.

Prispausti jie šaukėsi tavęs,

tu išgirdai juos iš dangaus

ir iš savo didžio gailestingumo davei jiems išgelbėtojų,

kurie išgelbėjo juos iš jų priešų rankų.

₂₈Bet vos tik gavę ramybę

jie vėl ėmė daryti pikta tavo akyse.

Tada tu atidavei juos priešams į rankas,

idant šie būtų jų valdovai.

O kada jie vėl gręžėsi šauktis tavęs,

tu išgirdai juos danguje

ir iš savo gailestingumo nuolat gelbėjai juos.

₂₉Tu įspėjai juos,

kad sugrąžintum prie savo Įstatymo.

Tačiau jie elgėsi įžūliai,

neklausydami tavo įsakymų;

jie nusidėjo tavo įsakams,

kuriuos vykdydamas žmogus randa gyvastį.

Pasižiūrėję per atkaklų petį,

jie užkietino savo sprandus ir neklausė.

₃₀Per daugelį metų buvai kantrus su jais,

įspėjai juos savo dvasia per pranašus,

bet jie nė viena ausimi nesiklausė;

užtat atidavei juos žemės tautoms į rankas.

₃₁Nepaisydamas to, iš savo didelio gailestingumo

jų nesunaikinai ir nepalikai,

nes esi maloningas ir gailestingas Dievas.

₃₂Tad dabar, mūsų Dieve,

didis, galingas ir šiurpą keliantis Dieve,

kuris savo ištikima meile palaikai Sandorą,

tenebūna tau nereikšmingos visos nelaimės,

ištikusios mus –

mūsų karalius, didžiūnus, pranašus,

protėvius, visą tavo tautą

nuo Asirijos karalių laikų iki šios dienos.

₃₃Tu buvai teisus dėl viso, kas mus ištiko,

nes elgeisi ištikimai,

o mes elgėmės nedorai.

₃₄Mūsų karaliai, didžiūnai, kunigai

ir protėviai nesilaikė tavo Įstatymo,

nepaisydami tavo įsakymų ar įspėjimų,

kuriuos jiems davei.

₃₅Net savo pačių karalystėje,

nepaisydami tavo visokeriopo gerumo,

kurį jiems dosniai teikei,

plačiame ir derlingame krašte,

kurį jiems davei,

jie nenorėjo tau tarnauti

ir nuo savo nedorų darbų nenusigręžė.

₃₆Štai mes – vergai iki šios dienos,

vergai krašte, kurį tu davei mūsų protėviams,

kad naudotųsi jo vaisiais ir dosniomis gėrybėmis.

₃₇Jo gausus derlius tenka karaliams,

kuriuos tu mums paskyrei už mūsų nuodėmes.

Jie valdo, kaip jiems patinka, mūsų gyvastį

ir mūsų galvijus.

Mes kenčiame didelę priespaudą!